Žmogaus širdis susideda iš 4 kamerų. Viršutines kameras sudaro dešinysis ir kairysis prieširdžiai, apatines – dešinysis ir kairysis skilveliai. Prieširdžiai surenka kraują, grįžtantį į širdį per venas, ir užpildo širdies skilvelius.
Širdies ritmas prasideda širdies sinusiniame mazge – elektrinių veiklą generuojančių specializuotų ląstelių grupėje.
Prieširdžių virpėjimas yra širdies ritmo sutrikimas, sukeliantis netolygų ir greitą širdies ritmą.
Yra skiriami keli prieširdžių virpėjimo tipai:
Jei prieširdžių virpėjimas trunka epizodiškai, trumpą laiką, jis vadinamas paroksizminiu (tęsiasi nuo kelių sekundžių iki dienos ir pats liaujasi); jei prieširdžių virpėjimas yra persistuojantis (pasikartojantis, tęsiasi ilgesnį laiką), kuris nesustoja pats, jį galima kontroliuoti medikamentais arba tam tikru elektrošoko tipu (kardioversija), taip grąžinant širdies darbą į normalų jos ritmą.
Kai atkurti normalų širdies ritmą negalima nei medikamentais, nei kardioversija, prieširdžių virpėjimas vadinamaspermanentiniu arba nuolatiniu. Šie prieširdžių virpėjimo tipai į gydymą reaguoja įvairiai, todėl ir gydomi skirtingai.
Prieširdžių virpėjimas yra labiausiai paplitęs širdies ritmo sutrikimas, kuris nustatomas maždaug 1% gyventojų, ypač vyresnio amžiaus žmonių grupėje. Jis retai pasireiškia jauniems žmonėms, bet šį sutrikimą išgyvena 5% vyresnių nei 65 metų ir 10% vyresnių nei 80 metų žmonių.
Daugelis pacientų gyvena su aritmija dešimtmečius, be problemų. Tačiau negydomas prieširdžių virpėjimas gali sukelti komplikacijų, tokių kaip insultas ar širdies nepakankamumas, kurios gali turėti rimtų pasekmių žmogaus gyvenime.
Prieširdžių virpėjimo jausmą kiekvienas žmogus išgyvena skirtingai. Kai kurie pacientai pastebi padažnėjusį ir nereguliarų širdies plakimą ir iš karto žino, kada prasideda prieširdžių virpėjimas. Kiti jaučia diskomfortą krūtinėje, dusulį, galvos svaigimą ar bendrą nuovargį, be širdies plakimo. Kai kuriems asmenims prieširdžių virpėjimo simptomai gali būti jaučiami ramybės būsenoje, o kitiems – fizinio krūvio metu.
Prieširdžių virpėjimo epizodas prasideda ne visada aiškiai. Kai kuriais atvejais simptomai prasideda staiga, tačiau galimas atvejis, kai prieširdžių virpėjimą turintiems žmonėms nėra visiškai jokių simptomų, ir aritmija nustatoma atsitiktinai, pavyzdžiui, atliekant įprastą medicininę apžiūrą.
Priežastis, kodėl vieniems prieširdžių virpėjimą turintiems žmonėms pasireiškia simptomai, o kitiems – ne, yra neaiški. Daugeliui pacientų simptomai yra susiję su spartesniu širdies plakimu. Tačiau kai kuriems pacientams būdingi simptomai, net jei širdies ritmas nėra greitas. Kitais atvejais prieširdžių virpėjimo metu širdis plaka per lėtai, o tai taip pat gali sukelti simptomus.
Prieširdžių virpėjimo epizodai gali išnykti ir be gydymo, vis dėlto turėtumėte su savo gydytoju aptarti, ką daryti, jei prasideda epizodas. Jei jaučiate nemalonių simptomų, dėl kurių jūsų savijauta tikrai prasta (pvz., pykina, skauda krūtinę,atrodo, kad nualpsite ir kt.), turėtumėte nedelsdami kviesti greitąją pagalbą.
Kartais prieširdžių virpėjimas atsiranda dėl laikinų sveikatos sutrikimų, kuriuos galima gydyti, pvz., skydliaukės sutrikimas, infekcija ar kūno elektrolitų pusiausvyros sutrikimas. Tokiais atvejais, išgydžius ūmų sveikatos būklės pablogėjimą, prieširdžių virpėjimas trumpuoju laikotarpiu vėl greičiausiai nepasikartos. Kartais prieširdžių virpėjimą gali sukelti įgimtos širdies ydos arba širdies struktūros pažeidimai dėl infarkto ar širdies vožtuvo problemų.
Jei pacientas turi kitų ilgalaikių sveikatos sutrikimų, tokių kaip padidėjęs kraujospūdis, nutukimas, obstrukcinė miego apnėja ir kt., prieširdžių virpėjimas greičiausiai pasikartos. Jei šios būklės lieka negydytos, prieširdžių virpėjimas greičiausiai atsiras dažniau ir netgi pereis į nuolatinę būseną.
Prieširdžių virpėjimas yra dažniausias širdies ritmo sutrikimas, todėl neretai pasitaiko kai kurių artimųjų, turinčių tą pačią diagnozę. Senstant labiau tikėtina, kad prieširdžių virpėjimas yra susijęs su gretutinėmis ligomis, o ne su genetine būkle. Su amžiumi visiems žmonėms kyla didesnė rizika susirgti prieširdžių virpėjimu.
Tačiau pastebima, kad kai kuriose šeimose prieširdžių virpėjimo rizika yra didesnė net ir jauname amžiuje ar be jokių kitų sveikatos sutrikimų. Tai vadinama šeiminiu prieširdžių virpėjimu. Spėjama, kad kai kuriais atvejais gali būti atsakingi genų pokyčiai, tačiau daugeliu atvejų priežastis vis dar neaiški. Norint išsiaiškinti genetinius veiksnius, susijusius su šeimos prieširdžių virpėjimu, reikia atlikti daugiau tyrimų.
Jei turite artimųjų, sergančių prieširdžių virpėjimu, ir nerimaujate, kad gali išsivystyti ši liga, turėtumėte tai aptarti su savo gydytoju. Gydytojas gali nustatyti prieširdžių virpėjimo rizikos veiksnius ir padėti juos įveikti.
